ant stalo stovi puodelis garuojančios kakavos.Nežinau kam ją pasidariau, nieks nelenda.Stovi tam, kad stovėt.Šiandien buvau kažkokioj girioj.Beprotiškai gražioj, gaivioj, tuščioj, dabar kelio į ją niekaip neraščiau, bet ten tikrai ypatinga vieta.Toli nuo visų pykčių, ašarų, blogio.Toli nuo blogio.
Būdama ten pasijutau tuščia ir bevertė.Vaikščiojau ratais, gal kvadratais..kam rūpi?ir galvojau apie tai kokia mano vieta po saule..Supratau, kad vietos neturiu.Vakar susiriejau taip su mama, kad paaiškėjo, kad aš kalta dėl visko, netgi dėl to, kad gimiau.Pasijautau visišku NULIU.Nulis kuris niekada nebus vienetu ar pora.Prisiminus mamos žodžius tiesiog negalėjau nebelaikyt ašarų.Girdėt tokius žodžius kokius girdėjau iš jos lūpų..smūgis į širdį.Ačiū, Dievui, nemirtinas, bet būtų visai neblogai ir mirtinas.
Rytdieną būčiau turėjus nuostabiai linksmą ir tikriausiai nepamirštamą, bet Paulei planuot juk niekada nieko negalima.Sveikas, kaime, aš atvykstu!
Šiandien pikčio lygis peraugo į įniršį.Bijau kokiam žmogui ką pasakyt ar parašyt.Nežinau, kad pasidarė..tiesiog nebesivaldau ir pratrūkau.
Pratrūkau taip kaip niekada.kažkokia emo, puse dienos pražliumbiau.Skirtumo jokio.
Tuščias žmogus.Taip man trūksta dėmesio, net jeigu atsistočiau vidury aikštės, pilnoje žmonių, ir pradėčiau rėkti, manęs nieks nepastebės.Tik tuščias žmogus, daugiau nieko.
tik tuščias žmogus
and you don't need me.and you don't love me.
daina: parishilton - youdon'tseeme
