-aš noriu laisvės!-sušuko kirpdama paskutinę.
laisvės troškimas buvo saldus ir trapus.mergina niekada nežiūrėjo žemyn, kas po jos kojomis, ji žiūrėjo jums į akis, sakydama myliu, o dabar nukirpusi paskutinę virvelę ji krenta žemyn.
vis gi net gėris nesuteikė jai pagrindo po kojomis.ir kalta ne aplinka ar žmonės supantys ją, bet pati ji, jos naivumas ir geranoriškumas.
mergina tikėjo, kad visos šios bedugnės galas pasirodys ir pagaliau ši tuštybė užpildžiusi jos galvą, bei kūną pasibaigs.
krito ji ilgai, savaitę, dvi, tris, mėnesį ir tikėjo, jog visai šiai tuštybei galo nėra, bet pasirodo yra.
prieš jos akis atsivėrė tiesa, kuri buvo miela net jos ledu pavirtusiai širdžiai ir ji suprato, jog visą laiką gyvenusi kitų noruose, ji gyveno dideliame muilo burbule, kuris vėliau ar ankščiau būtų sprogęs.pagreitinti įvykiai jai suteikė daugiau laiko pasiruošimui savarankiškam gyvenimui apie kurį visai dar neseniai ji net negalėjo pagalvoti.
Merginai prieš akis išniro didelė erdvė, su pagrindu po kojomis kuriuo ji galėjo žengti tvirtai, neabėjodama, nes prieš akį jos su šypsena laukė Ateitis.ji meiliai mostelėjo jai ranka ir liuoktelėjo link jos.tik staiga minutei ji stabtelėjo.pažvelgė į viršų, Praeitis piktai ir pašaipiai žiūrėjo į ją linkėdama blogo.mergina nei trupučio nesuglumo, nusijuokė iš Praeities ir lėtu, bet tvirtu žingsiu žengė pas Ateitį kuri jos laukė jau prie mažo stalelio su dviem puodeliais šaltos Latte.
"praeitis vieną dieną dar gailėsis sužinojusi, kad pati tai pat yra kitų valdoma marionetė"-tarė Ateitis, o mergina tuo tarpu prisėdo prie stalelio ir nusišypsojo Ateičiai.-dabar kurkis savo gyvenimą.-šypsodamasi tarė Ateitis.
-tai pabaigos pradžia.-atsakė jai mergina.
-tu stiprenė už Praeitį, tikėk tuo.tu stipresnė.-stumdama puodelį merginai sušnabždėjo Ateitis.
